Kaip apsaugoti kalbą nuo išnykimo

Per ateinančius 80 metų gali išnykti 3000 kalbų, kurios nutildys ištisas kultūras. Šiame trumpame pokalbyje kalbų aktyvistas Daniel Bögre Udell atskleidžia, kaip žmonės visame pasaulyje randa naujų būdų atgaivinti protėvių kalbas ir atkurti jų tradicijas – ir ragina mus visus tyrinėti mūsų protėvių kalbas. „Kalbos atgavimas ir kultūros įsisavinimas yra galingas būdas būti savimi“, – sako jis.

Kalbos nemiršta natūraliai.

Žmonės atsisako gimtosios kalbos,
nes yra priversti.

Dažnai spaudimas yra politinis.

1892 metais

JAV armijos generolas
Richardas Henry Prattas teigė,

kad vietinių kultūrų žudymas

buvo vienintelė alternatyva
vietinių gyventojų žudymui.

„Nužudyk indėną“, – sakė jis, –
„Bet išgelbėk žmogų“.

Ir iki 1978 m. vyriausybė kaip tik tai
ir darė, pašalindama vietinius vaikus

paimdam vietinius vaikus iš šeimų
ir prievarta atiduodama

į internatines mokyklas, kur jiems
buvo duodami angliški vardai

ir kur buvo baudžiama
už kalbėjimą savo kalbomis.

Asimiliacija buvo komplimentas genocidui.

Šiandien gyvuoja
septyni tūkstančiai kalbų,

tačiau tik nedaugelis yra
pripažįstamos vyriausybių

ar palaikomos internetu.

Skirtingų kultūrų žmonėms

globalizacija vis dar smarkiai svetima.

Tai reiškia, kad reikia atsisakyti
savo kalbos dėl kitos.

Jei niekas nepasikeis,

per 80 metų gali išnykti net 3000 kalbų.

Tačiau viskas keičiasi.

Žmonės visame pasaulyje

atgaivina protėvių kalbas

ir atkuria savo kultūras.

Kiek mes žinome,

kalbų atgaivinimas prasidėjo 18 amžiuje,
kai didėjančio antisemitizmo metu

žydų bendruomenės žiūrėjo
į savo protėvių hebrajų kalbą

kaip į kultūrinio atgimimo priemonę.

Ir nors ji nenaudota daugiau
kaip 1000 metų,

buvo gerai išsaugota žydų religijos
ir filosofijos knygose.

Taigi, žydų aktyvistai mokėsi
ir mokė savo vaikus,

ir po beveik 100 kartų užaugo pirmuosius
habrajų kaip gimtąja kalbėtojus.

Šiandien tai yra penkių milijonų
žydų gimtoji kalba.

Ir bent jau man,

angliškai kalbančiams žydui,
negyvenančiam Israelyje,

tai yra kultūros suvereniteto ramstis.

Po dviejų tūkstančių metų

mes vis dar esame čia.

Dar visai neseniai

hebrajų kalbos atgaivinimas
buvo anomalija.

Nedaug kalbų yra taip
gerai išlaikytos kaip mūsų,

ir Izraelio, pirmosios žydų
valstybės sukūrimas

per daugiau nei 1000 metų

sukūrė erdvę kasdieniniam hebrajų
kalbos naudojimui.

Kitaip tariant, dauguma kultūrų
tiesiog neturėjo galimybės.

[Vaizdo įrašas] „Labas vakaras,
aš – Elžbieta

ir gyvenu Kornvalyje“.

Tai buvo kornų kalba,

Kornvalio protėvių kalba,

kuri šiandien techniškai yra
pietų Anglijos grafystė.

Dvidešimtam amžiuje Kornvalio aktyvistai
kovojo už savo kultūrą.

Kalba buvo nenaudojama daugiau nei 100 m.,

bet jie naudojo senas knygas ir žaidimus,
kad išmokytų jos vaikus.

Tačiau ši naujoji kornų kalbėtojų karta

buvo išsibarsčiusi Kornvalyje

ir negalėjo laisvai kalbėti.

Iki 1990-ųjų kornų kalba sustiprėjo,

bet ji nebuvo klestinti.

Tada 2000-ųjų pradžioje kornų kalbėtojai
rado vieni kitus internete

ir pasinaudojo skaitmenine erdve,
kad galėtų kalbėti kasdien.

Jie rengė savaitinius ir
mėnesinius renginius,

kuriuose galėjo susiburt
ir kalbėti viešai.

Šiandien kai kurios mokyklos
moko kornų kalbos.

Yra kornų kalbos ženklų,

ledų reklamų,

Vikipedija ir net memės.

(Juokas)

(Juokas)

Ir su jų atsinaujinusia kalba

Kornvalio žmonės kartu užtikrino

keltų tautos pripažinimą, kartu su
Airija, Škotija ir Velsu.

Jie apžvelgė priverstinės
asimiliacijos šimtmečius

ir sakė: „Mes – ne Anglijos grafystė.

Mes esame atskira tauta.

Ir mes vis dar čia“.

Ir jie nėra vieninteliai.

Luizianos Tunica-Biloxi gentis atgaivina
savo protėvių kalbą.

[Vaizdo įrašas] „Mano vardas Teyanna.

Mano draugai mane vadina „Tylia Audra“.

Tai prasidėjo XX a. 8-ajame dešimtmetyje,

kai Donna Pierite ir jos šeima

pradėjo keliauti į Baton Ružą
ir Naująjį Orleaną,

kad nukopijuotų senus žodynus, saugomus
universiteto archyvuose.

Tikslas buvo išstudijuoti tunikų kalbą

ir išmokyti jos vaikus bei
pasidalinti su bendruomene.

Šiandien jie vadovauja
tunikų kalbos renesansui.

Nuo 2014 m. kalbų gilinimo klasėse
mokosi beveik 100 kalbėtojų,

o pagal 2017 m. surašymą

yra 32 nauji laisvai kalbantys kalbėtojai,

kai kurie iš jų,
kaip ir Donos dukra Elžbieta,

tunikų kalbos moko
ir savo vaikus.

Šie nauji kalbėtojai kuria kalbos turinį,

„Facebook“ vaizdo įrašus ir mėmes.

(Juokas)

(Juokas)

(Juokas)

Ir kuo daugiau
jie skelbia,

tuo labiau jie įkvepia įsitraukti
kitus tunikų žmones.

Neseniai Teksase gyvenanti genties narė
parašė Elžbietai „Facebook“

ir paklausė, kaip pasakyti
„telaimina šias žemes“.

Tai buvo skirta ženklui kieme,

kad galėtų parodyti savo kaimynams,
kad jos kultūra gyva

ir klesti šiandien.

Hebrajų, kornų ir tunikų kalbos

yra tik trys pavyzdžiai iš kiekvieno
žemyno kalbų aktyvizmo pagrindų.

Ir nesvarbu, ar jie Jerriais
kalbėtojai iš Normandijos salų

ar Kenijos gestų kalbos
kalbėtojai iš Nairobio,

visos bendruomenės, siekiančios išsaugoti
ar susigrąžinti kalbą,

turi vieną bendrą dalyką – žiniasklaidą,

taigi jų kalba gali būti
dalijamasi ir mokoma.

Populiarėjant internetui,

išplėsti priegą prie žiniasklaidos
ir jos kūrimą,

kad išsaugoti ir atgaivinti
protėvių kalbas,

dabar įmanoma labiau
nei anksčiau.

Taigi, kokios yra jūsų protėvių kalbos?

Manosios yra hebrajų, jidiš,
vengrų ir škotų geilų,

nors buvau auginamas angliškoje aplinkoje.

Ir, mano laimei, kiekviena iš šių kalbų
yra prieinama internete.

Visų pirma hebrajų kalba – ji buvo
įdiegta mano „iPhone“,

ją palaiko „Google Translate“,

ji netgi turi automatinį taisymą.

Ir nors jūsų kalba gali būti
ne taip plačiai palaikoma,

raginu jus paieškoti,

nes yra tikimybė, kad kažkas kažkur
pradėjo ją naudoti internete.

Kalbos atgavimas ir savo
kultūros įsisavinimas

yra galingas būdas būti savimi
globalizacijos amžiuje,

nes, kaip neseniai išmokau pasakyti
hebrajų kalba:

„nḥnw 'dyyn k'n“, –

„Mes vis dar esame čia“.

Ačiū.

(Aplodismentai)