Kalbos nemiršta natūraliai. Žmonės atsisako gimtosios kalbos, nes yra priversti. Dažnai spaudimas yra politinis. 1892 metais JAV armijos generolas Richardas Henry Prattas teigė, kad vietinių kultūrų žudymas buvo vienintelė alternatyva vietinių gyventojų žudymui. „Nužudyk indėną“, – sakė jis, – „Bet išgelbėk žmogų“. Ir iki 1978 m. vyriausybė kaip tik tai ir darė, pašalindama vietinius vaikus paimdam vietinius vaikus iš šeimų ir prievarta atiduodama į internatines mokyklas, kur jiems buvo duodami angliški vardai ir kur buvo baudžiama už kalbėjimą savo kalbomis. Asimiliacija buvo komplimentas genocidui. Šiandien gyvuoja septyni tūkstančiai kalbų, tačiau tik nedaugelis yra pripažįstamos vyriausybių ar palaikomos internetu. Skirtingų kultūrų žmonėms globalizacija vis dar smarkiai svetima. Tai reiškia, kad reikia atsisakyti savo kalbos dėl kitos. Jei niekas nepasikeis, per 80 metų gali išnykti net 3000 kalbų. Tačiau viskas keičiasi. Žmonės visame pasaulyje atgaivina protėvių kalbas ir atkuria savo kultūras. Kiek mes žinome, kalbų atgaivinimas prasidėjo 18 amžiuje, kai didėjančio antisemitizmo metu žydų bendruomenės žiūrėjo į savo protėvių hebrajų kalbą kaip į kultūrinio atgimimo priemonę. Ir nors ji nenaudota daugiau kaip 1000 metų, buvo gerai išsaugota žydų religijos ir filosofijos knygose. Taigi, žydų aktyvistai mokėsi ir mokė savo vaikus, ir po beveik 100 kartų užaugo pirmuosius habrajų kaip gimtąja kalbėtojus. Šiandien tai yra penkių milijonų žydų gimtoji kalba. Ir bent jau man, angliškai kalbančiams žydui, negyvenančiam Israelyje, tai yra kultūros suvereniteto ramstis. Po dviejų tūkstančių metų mes vis dar esame čia. Dar visai neseniai hebrajų kalbos atgaivinimas buvo anomalija. Nedaug kalbų yra taip gerai išlaikytos kaip mūsų, ir Izraelio, pirmosios žydų valstybės sukūrimas per daugiau nei 1000 metų sukūrė erdvę kasdieniniam hebrajų kalbos naudojimui. Kitaip tariant, dauguma kultūrų tiesiog neturėjo galimybės. [Vaizdo įrašas] „Labas vakaras, aš – Elžbieta ir gyvenu Kornvalyje“. Tai buvo kornų kalba, Kornvalio protėvių kalba, kuri šiandien techniškai yra pietų Anglijos grafystė. Dvidešimtam amžiuje Kornvalio aktyvistai kovojo už savo kultūrą. Kalba buvo nenaudojama daugiau nei 100 m., bet jie naudojo senas knygas ir žaidimus, kad išmokytų jos vaikus. Tačiau ši naujoji kornų kalbėtojų karta buvo išsibarsčiusi Kornvalyje ir negalėjo laisvai kalbėti. Iki 1990-ųjų kornų kalba sustiprėjo, bet ji nebuvo klestinti. Tada 2000-ųjų pradžioje kornų kalbėtojai rado vieni kitus internete ir pasinaudojo skaitmenine erdve, kad galėtų kalbėti kasdien. Jie rengė savaitinius ir mėnesinius renginius, kuriuose galėjo susiburt ir kalbėti viešai. Šiandien kai kurios mokyklos moko kornų kalbos. Yra kornų kalbos ženklų, ledų reklamų, Vikipedija ir net memės. (Juokas) (Juokas) Ir su jų atsinaujinusia kalba Kornvalio žmonės kartu užtikrino keltų tautos pripažinimą, kartu su Airija, Škotija ir Velsu. Jie apžvelgė priverstinės asimiliacijos šimtmečius ir sakė: „Mes – ne Anglijos grafystė. Mes esame atskira tauta. Ir mes vis dar čia“. Ir jie nėra vieninteliai. Luizianos Tunica-Biloxi gentis atgaivina savo protėvių kalbą. [Vaizdo įrašas] „Mano vardas Teyanna. Mano draugai mane vadina „Tylia Audra“. Tai prasidėjo XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai Donna Pierite ir jos šeima pradėjo keliauti į Baton Ružą ir Naująjį Orleaną, kad nukopijuotų senus žodynus, saugomus universiteto archyvuose. Tikslas buvo išstudijuoti tunikų kalbą ir išmokyti jos vaikus bei pasidalinti su bendruomene. Šiandien jie vadovauja tunikų kalbos renesansui. Nuo 2014 m. kalbų gilinimo klasėse mokosi beveik 100 kalbėtojų, o pagal 2017 m. surašymą yra 32 nauji laisvai kalbantys kalbėtojai, kai kurie iš jų, kaip ir Donos dukra Elžbieta, tunikų kalbos moko ir savo vaikus. Šie nauji kalbėtojai kuria kalbos turinį, „Facebook“ vaizdo įrašus ir mėmes. (Juokas) (Juokas) (Juokas) Ir kuo daugiau jie skelbia, tuo labiau jie įkvepia įsitraukti kitus tunikų žmones. Neseniai Teksase gyvenanti genties narė parašė Elžbietai „Facebook“ ir paklausė, kaip pasakyti „telaimina šias žemes“. Tai buvo skirta ženklui kieme, kad galėtų parodyti savo kaimynams, kad jos kultūra gyva ir klesti šiandien. Hebrajų, kornų ir tunikų kalbos yra tik trys pavyzdžiai iš kiekvieno žemyno kalbų aktyvizmo pagrindų. Ir nesvarbu, ar jie Jerriais kalbėtojai iš Normandijos salų ar Kenijos gestų kalbos kalbėtojai iš Nairobio, visos bendruomenės, siekiančios išsaugoti ar susigrąžinti kalbą, turi vieną bendrą dalyką – žiniasklaidą, taigi jų kalba gali būti dalijamasi ir mokoma. Populiarėjant internetui, išplėsti priegą prie žiniasklaidos ir jos kūrimą, kad išsaugoti ir atgaivinti protėvių kalbas, dabar įmanoma labiau nei anksčiau. Taigi, kokios yra jūsų protėvių kalbos? Manosios yra hebrajų, jidiš, vengrų ir škotų geilų, nors buvau auginamas angliškoje aplinkoje. Ir, mano laimei, kiekviena iš šių kalbų yra prieinama internete. Visų pirma hebrajų kalba – ji buvo įdiegta mano „iPhone“, ją palaiko „Google Translate“, ji netgi turi automatinį taisymą. Ir nors jūsų kalba gali būti ne taip plačiai palaikoma, raginu jus paieškoti, nes yra tikimybė, kad kažkas kažkur pradėjo ją naudoti internete. Kalbos atgavimas ir savo kultūros įsisavinimas yra galingas būdas būti savimi globalizacijos amžiuje, nes, kaip neseniai išmokau pasakyti hebrajų kalba: „nḥnw 'dyyn k'n“, – „Mes vis dar esame čia“. Ačiū. (Aplodismentai)