2015 m. vasarą Europą pasiekė didžiausia pabėgėlių banga nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Kodėl? Pagrindinė priežastis - Sirija, tapusi didžiausiu pasaulyje pabėgėlių šaltiniu. Sirija yra Artimuosiuose Rytuose. Tai ilgą istoriją menanti, derlinga žemė, kurioje žmonės gyvena virš 10 000 metų. Nuo 1960-ųjų Siriją valdė Assadų klanas. Valdė pusiau diktatoriškai iki 2011 m., kai prasidėjo Arabų pavasaris - revoliucijų ir protestų arabiškame pasaulyje banga, kuri nuvertė daug autoritarinių režimų. Bet Assadų klanas nepasidavė ir pradėjo žiaurų pilietinį karą. Skirtingos tautybių ir religinės grupės būrėsi į skirtingas koalicijas ir kariavo viena prieš kitą. Islamo valstybė (ISIS) - karinė džihadistų grupė - pasinaudojo galimybe ir prisidėjo prie chaoso siekdama sukurti totalitarinį islamo kalifatą. Labai greitai ISIS tapo žiauriausia ir sėkmingiausia ekstremistų organizacija pasaulyje. Visos pusės vykdė žiaurius nusikaltimus: naudojo cheminius ginklus, vykdė masines egzekucijas, kankino žmones ir kartojo mirtinas atakas prieš civilius. Sirijos gyventojai atsidūrė tarp valdančiojo režimo, sukilėlių ir religinių ekstremistų. Trečdalis sirų buvo priversti bėgti į kitus Sirijos regionus. Virš 4 mln. sirų pabėgo iš šalies. Didžioji dauguma jų šiuo metu gyvena kaimyninėse šalyse esančiose stovyklose, kuriose yra apie 95 proc. visų pabėgėlių. Tuo tarpu Persijos įlankoje esančios arabų šalys, kartu paėmus, nepriėmė nei vieno siro pabėgėlio. Šį faktą "Amnesty International" pavadino ypatingai gėdingu. Jungtinių Tautų Organizacija ir Pasaulio maisto programa nebuvo pasirengusios tokio masto krizei. Todėl dauguma pabėgėlių stovyklų šiuo metu yra perpildytos. Jose trūksta maisto, o žmonės kenčia nuo šalčio, bado ir ligų. Sirai prarado viltį, kad jų padėtis artimiausiu metu pagėrės, ir daugelis jų nusprendė prašyti prieglobsčio Europoje. Tarp 2007 ir 2014 metų Europos Sąjunga skyrė apie 2 mlrd. eurų gynybai, modernioms saugumo technologijoms ir pasienio patruliavimui. Tačiau nedaug buvo investuota į pasirengimą tokio masto pabėgėlių bangai. ES nebuvo pasirengusi tokiam prieglobsčio prašytojų srautui. Europos Sąjungoje pabėgėlis turi likti toje šalyje, į kurią atvyko pirma. Todėl krizę patiriančios pasienio šalys atsidūrė dar sunkesnėje padėtyje. Graikija, kenčianti nuo Didžiosios depresijos verto ekonomikos nuosmukio, negalėjo tinkamai pasirūpinti tokiu žmonių srautu. Salas, kuriose anksčiau ilsėjosi turistai, užplūdo vilti praradę, išbadėję žmonės. Pasaulis turėjo susivienyti ir veikti vieningai, tačiau jis dar labiau pasidalino. Daugelis valstybių išvis atsisakė priimti pabėgėlius, taip palikdamos pasienio valstybes vienas savo kovoje. 2014 metais Jungtinės Karalystės pastangų dėka buvo sustabdyta paieškos ir gelbėjimo operacija Mare Nostrum, kuri turėjo gelbėti Viduržemio jūroje skęstančius pabėgėlius. Buvo tikimasi, kad padaugėjus pabėgėlių mirčių skaičiui, mažiau jų nuspręs leistis į šią kelionę. Kaip žinome, viskas vyko priešingai. Žmonių suvokimas staiga pasikeitė, kai žiniasklaidą apskriejo nuskendusio Sirijos berniuko nuotrauka. Berniuko, kurį rado Turkijos paplūdimyje, gulintį veidu į smėlį. Vokietija paskelbė, kad priims visus be išimties Sirijos pabėgėlius ir ruošiasi priimti 800 000 jų 2015 metais - daugiau, nei visa ES priėmė 2014 m. Bet praėjus kelioms dienoms ji uždarė sieną su Austrija ir pareikalavo bendro ES sprendimo. Visame Vakarų pasaulyje veiksmų imasi vis daugiau žmonių. Ir vis daugiau pagalbos pabėgėliams teikia piliečiai, o ne politikai. Bet Vakarų pasaulis bijo kai kurių dalykų: Islamo, didelio gimstamumo, nusikalstamumo ir socialinių sistemų griūties. Pažiūrėkime į šias baimes iš arčiau. Net jei ES viena priimtų visus 4 mln. Sirijos pabėgėlių ir 100 proc. jų būtų musulmonai, musulmonų dalis Europos Sąjungoje padidėtų nuo 4 iki 5 proc. gyventojų. Tai tikrai nedidelis pokytis, kuris nepavers Europos musulmoniška. Musulmonai nėra nauja mažuma Europoje ir jos nereikia bijoti. Gimstamumo rodikliai daugelyje Vakarų šalių yra maži. Kai kurie bijo, kad po kelių dešimtmečių šalyse bus daugiau pabėgėlių, nei vietinių šalies gyventojų. Tyrimai rodo, kad nors gimstamumas tarp Europos musulmonų yra didesnis, jis pradeda mažėti didėjant pragyvenimo ir išsilavinimo lygiams. Dauguma Sirijos pabėgėlių yra gerai išsilavinę. Gimstamumas Sirijoje net ir prieš karą buvo nedidelis, gyventojų skaičius mažėjo, o ne didėjo. Baimė, kad didesnis pabėgėlių skaičius paskatins nusikalstamumą irgi nepasitvirtina. Imigrantais tapę pabėgėliai padaro mažiau nusikaltimų, nei vietos gyventojai. Jei jiems leidžiama dirbti, jie kuria verslus, greitai integruojasi į darbo rinką ir sumoka į socialinės apsaugos sistemą daugiau, nei iš jos gauna. Atvykstantys į Vakarus sirai yra potenciali kvalifikuota darbo jėga, kurios labai reikia senstančiai Europai. Ir dar - išmaniaisiais telefonais besinaudojantys pabėgėliai sukėlė įtarimą, kad pagalbos jiems iš tikrųjų nereikia. Socialinė žiniasklaida ir internetas tapo svarbia pabėgėlių gyvenimo dalimi. Jie naudojasi GPS keliaudami po Europą. Facebook grupėse dalinasi patarimais ir informacija apie galimas kliūtis. Tai tik įrodo, kad jie yra tokie pat žmonės, kaip mes: jei jūs leistumėtės į pavojingą kelionę, ar paliktumėte telefoną namie? Europos Sąjungą sudaro turtingiausios pasaulyje ekonomikos, gerai organizuotos, su veiksmingomis socialinėmis sistemomis, infrastruktūra, demokratija ir pramone. Jei tik panorėtų, ji susidorotų su šia pabėgėlių krize. Tą patį galima pasakyti ir apie visą likusį Vakarų pasaulį. Bet tuo metu, kai mažytė Jordanija priėmė virš 600.000 Sirijos pabėgėlių, Jungtinė Karalystė, kurios BVP 78 kartus viršija Jordanijos BVP, pareiškė, kad priims tik 20.000 sirų per ateinančius 5 metus. JAV sutiko priglausti 10.000 pabėgėlių, Australija - 12.000. Nors ir lėtai, padėtis gerėja. Bet nepakankamai greitai. Šiuo metu mes kuriame istoriją. Kaip norime, kad mus prisimintų? Negi kaip ksenofobiškus turtingus bailius, pasislėpusius už tvorų? Turime suprasti, kad šie žmonės, bėgantys nuo mirties ir sunaikinimo, nesiskiria nuo mūsų. Priimdami juos į mūsų šalis ir integruodami juos į savo visuomenes, mes daug laimėsime. Bet jei ir toliau ignoruosime krizę, prarasime daugiau. Vis daugiau nuskendusių vaikų bus randama pajūryje, jei mes neveiksime vedini humaniškumo ir sąžinės. Darykime viską, kas įmanoma, ir spręskime šią krizę kuo galima geriau! Paaukokite JT Pabėgelių agentūrai (nuorodas rasite aprašyme) Sužinokite daugiau apie padėtį Sirijoje ir Irake.